images

„BE ADRESO. BE PAVADINIMO“

2 dalių spektaklis pagal Jurgį Kunčiną
Režisierė ir inscenizacijos autorė : Inesa Pilvelytė
Dailininkė: Alfreda Urmanavičienė
Videoprojekcijos autorius: Vytautas Stanionis
Scenos judesio konsultantas: Petras Lisauskas
Kompozitorius: Darius Mileris-Nojus
Numatoma trukmė: 2 val.
Premjera: 2014 m. gegužės 22 d.

Spektaklyje „Be adreso. Be pavadinimo“ pagal J. Kunčiną (režisierė
Inesa Pilvelytė), jautriai ir su humoru kalbama apie jaunuolio dvasinės brandos kelią, autoriaus nostalgiškai (graikiškas terminas: nostos – „sugrįžti namo“, algos – „skausmas“) perteiktą namų – fizinių, kūrybinių, dvasinių – paiešką, neatsiejamą ryšį su provincijos miestelio aplinka ir žmonėmis. Spektaklis savo forma leidžiasi į šiuolaikinio teatro paieškas – jungtis su veiksmu, vaizdu, judesiu, poetiniais tekstais, daina – garsu, archyvinių fotografijų ir kino kūriniais. Teatrinėmis išraiškos priemonėmis sukurta literatūrinė ir istorinė miestelio atmintis daugeliui mūsų kartos žmonių, jauniems žmonėms ar abiturientams, kurių nemenka dalis, deja, greičiausiai paliks ne tik Alytų, bet ir Lietuvą, yra simbolinį ryšį su gimtine palaikanti dovana, o gal raginimas sugrįžti, gal susimąstymas apie grąžą savo miestui, savo kraštui. Todėl šio spektaklio bendram darbui pakviesti kūrėjai, kilę iš Alytaus (kompozitorius – D. Mileris Nojus, šiuo metu gyvenantis Airijoje, scenos judesio ir teatrinio šokio konsultantas P. Lisauskas (jau sugrįžęs į gimtąjį Alytų), dailininkė N. Keršulytė (Vilnius),  Alytaus miesto teatro aktoriai, tarp kurių yra ir J. Kunčino sūnėnas T. Kunčinas)…

Spektaklio siužetas, sukurtas pagal rašytojo autobiografinius apsakymus, apybraižas Alytaus tema, – tai  jaunuolio brendimo ir kūrybinės kančios, pirmieji „vyriški“ iššūkiai ir pirmoji meilė –  visa tai su didele meile perteiktame mažo miestelio kontekste. Spektaklyje skamba ir J. Kunčino eilės bei pagal jas parašytos dainos.

„Pirmiausia mane itin domina namų ir benamystės  tema J. Kunčino kūryboje. Namai, į kuriuos  sugrįžta pats rašytojas ir kurių nuolat ieško jo jaunasis herojus –  jo tėvų namų tikrovė, kūrybinės dirbtuvės, „savas kampas“, mokykla ir gimtojo  miestelio erdvės – visas žmogaus meilės laukas. Namai – kaip pagrindinis metafizinis orientyras… Normalu, kad jaunas žmogus palieka namus, leidžiasi į savotišką klajūno gyvenimą – kad įgytų profesiją, pasisemtų gyvenimiškos patirties, sukurtų šeimą. Jaunystė – tai išėjimas. Tik ar išsaugos jis  tą  jauseną, kuri sietųsi su ežerėliu, žydinčiu tulpmedžiu miestelio centre, su gimtine? Cituojant J. Kunčiną, „galit tai vadinti ribotu lokaliniu patriotizmu“, bet viskas prasideda nuo čia – nuo namų, gimtosios gatvės, tėvų, mokytojų, kaimynų. Čia yra mūsų tapatumo branduolys, mūsų atminties rėmai“  – sako Inesa Pilvelytė.

Spektaklį remia: